– Žvelgiant į Korano ir hadisų tekstus, matome, kad į rojų be kančių patenka tik labai nedidelė dalis žmonių… Netgi Bediuzzaman’o pavyzdžiuose su povo kiaušiniu ir sėkla, yra tokia logika, kad aštuoniasdešimt procentų žmonių žūtis ir kančios neturi reikšmės…
– Perskaičius šiuos žodžius, žvelgdamas į aplinką ir save, vis labiau prarandu viltį, galvodamas, kad dauguma žmonių pateks į pragarą, ir kad mano šansai būti tarp jų yra gana dideli?
Mūsų brangus broli,
Visų pirma, turėtume pabrėžti, kad
Ajetuose ir hadituose kartais pateikiami griežti perspėjimai. Šie perspėjimai skirti tam, kad žmonės vengtų nuodėmių, pakeltų savo dvasinę būklę ir pasiektų aukštesnių laipsnių amžinajame gyvenime. Jie neskirti tam, kad žmones įstumtų į neviltį ir sunaikintų. Todėl turime tai gerai suprasti ir šiuos perspėjimus bei grasinimus laikyti savotiška rykšte, skatinančia mus siekti tobulumo ir vengti nuodėmių.
Pats pragaro pavadinimas gąsdina daugelį žmonių.
Taip ir turi būti. Bet kadangi nežinome, kas pateks į pragarą, o kas į rojų, turime nuolat budėti.
Musulmonas turi gyventi su viltimi ir baime.
Korane yra daugiau skatinančių eilučių nei grasinančių. Ir Visagalio Dievo gailestingumas yra didesnis už Jo bausmę.
Būti tarp vilties ir baimės – tai pusiausvyra, būtina kiekvienam žmogui. Nesvarbu, kiek mes esame musulmonai, vis tiek galime mirti be tikėjimo ir patekti į pragarą. Nesvarbu, kiek mes gyvename nusidėję, galiausiai Visagalis Dievas suteiks mums atgailą, ir mes galime mirti tikintys ir patekti į rojų.
Pasakojama, kad Abu Bakras (tebūnie jam Dievo malonė) yra pasakęs:
„Jei išgirsčiau balsą iš dangaus, kuris sakytų: ‘”
visi žmonės bus rojuje, o vienas – pragare.
Ar aš esu tas vienas, kuris, bijau, pateks į pragarą? Vėl.
„Visi žmonės bus pragare, o vienas – rojuje.“
jei taip būtų, ar aš būčiau tas vienintelis, kuris patektų į rojų?..”
Musulmono tikėjimas
„Baimė ir viltis”,
Reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp baimės ir vilties. Niekas, net pranašai, negali būti tikras dėl Dievo bausmės. Tačiau jie tikisi Jo gailestingumo, atleidimo, o ne bausmės, ir taip siekia patekti į rojų. Mes taip pat turime išlaikyti šią pusiausvyrą. Turime tinkamai atlikti savo pareigas ir tikėtis, kad Visagalis įtrauks mus į tų, kurie pateks į rojų, sąrašą.
Kadangi pomirtinis gyvenimas dar neatėjo,
Mes nežinome, kiek žmonių pateks į pragarą, o kiek į rojų. Be to, pragaro negalima laikyti absoliučia blogybe. Pragaras yra geriau nei nebūtis. Kadangi pasaulietiniais matais visiškai suvokti pomirtinio gyvenimo neįmanoma, žmogus turi atlikti savo pareigą ir nesikišti į tai, kas jį pranoksta. Jis neturėtų kaltinti Dievo gailestingumo savo tarnams ir nesistengti jį pranokti savo užuojauta.
Norėdami gauti daugiau informacijos, spustelėkite čia:
– Ar Dievas sukūrė kai kuriuos žmones pragaro liepsnoms?
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
Komentarai
esmeray634
Taip, labai gražus tekstas. Mes, tikėdamiesi, kad Dievas atleis, nuolat kartojame tas pačias klaidas, nors iš tikrųjų svarbiausia – po atgailos stengtis daugiau nepadaryti tos nuodėmės. Mes, žmonės, nuolat renkamės gyventi taip, kaip mums patogu. Tegul Dievas atleidžia mums visiems, inšallah…
Norėčiau_išmokti99
Šėtonas apgaudinėja daugelį žmonių, kurie tiki, bet paklūsta savo aistroms, sakydamas: „Dievas visada priima atgailą, jis jus atleis ateityje“. Deja, mes nesuprantame, kad Dievas su mumis nejuokauja, kad Jis tikrai neatsisakys savo pažado, todėl vis dar kartojame tas pačias klaidas ir dažnai tik tada, kai mus ištinka kokia nors nelaimė, suvokiame, kad tai Dievo gailestingumas. Ir tai kartais trunka tik trumpai… Jei mūsų širdyse būtų pakankamai Dievo baimės, šėtonas negalėtų mūsų apgauti Dievo atžvilgiu… Neteisinga save apgaudinėti, manydami, kad kiekviena padaryta klaida ir neteisingas poelgis bus visiškai atleisti, nes „aš atgailausiu vėliau“. Šią iliuziją mums įskiepija šėtonas… Deja, mes maišome islamo toleranciją su lankstumu. Netgi aiškindami žmonėms savo religiją, kartais mums sunku išlaikyti šią pusiausvyrą. Kaip musulmonas turi nuolat gyventi tarp baimės ir vilties, taip ir tie, kurie skelbia tikėjimą, turi ne tik įkvėpti viltį, bet ir įspėti žmones, kad jie nesakytų: „Mums viskas buvo pasakojama rožinėmis spalvomis“, kai susidurs su sunkia situacija po mirties…
