– Ar tuo metu nebuvo galima sukurti pranašo atvaizdo?
– Jei būtų nupieštas paveikslas, žmonėms viskas atrodytų labiau įtikinama.
– Be to, yra Hz. Ali atvaizdas, kurį matome pas alevitus, ar tai klaidinga?
– O gal jis buvo nupieštas vėliau, pagal jo aprašymą?
Mūsų brangus broli,
Kaip ir pranašo (s.a.v.) atvaizdas, taip ir Hz. Ali (r.a.) atvaizdas yra visiškai išgalvotas dalykas.
Pranašo (s.a.v.) laikais nebuvo papročio piešti žmonių portretus. Ne tik Pranašo (s.a.v.), bet ir Mekos politeistų vadovų portretų nebuvo.
Mūsų pranašas (s.a.v.) neleido piešti paveikslų.
Nes Mekos visuomenė gamino stabus, kad jiems garbintų, piešė jų atvaizdus ir laikė juos dievais.
Šimtmečius gyvavusią šią prietarą panaikino islamas, savo monoteistine doktrina. Kad žmonės negrįžtų prie blogų įpročių, pranašas (s.a.v.) uždraudė bet kokius paveikslus, skulptūras, stabus ir panašius dalykus…
„su šešėliu/be šešėlio”
užgynė fotografuoti.
Šiuo atžvilgiu
„Jei būtų pranašo atvaizdas, kai kuriems žmonėms tai būtų labiau įtikinama.”
jo pareiškimo nebereikia.
Tikėjimas yra nematomas dalykas, širdies reikalas, tai tikėjimas tuo, ko nematai savo akimis.
Ar mes tikime Dievu, angelais, pranašais ir pomirtiniu gyvenimu tik todėl, kad jie yra pavaizduoti paveiksluose?
Kita vertus, pranašo (s.a.v.) atvaizduoti neįmanoma. Jis neįsitenka nei paveiksluose, nei vaizduotėje, nei ant drobės. Jis atvaizduojamas tikinčiojo širdyje, užima aukščiausią vietą mūsų tikėjime.
Tačiau, ypač tokie pranašo draugai kaip Hz. Ali, Hz. Hasan, Hz. Ebu Hale ir Ümmü Mabed taip gražiai aprašė pranašo veidą, išvaizdą ir fizinę grožį, kad kiekvienas iš mūsų gali įsivaizduoti tobulą pranašo portretą savo protu, širdimi ir tikėjimu.
Islamo istorijoje
„Hilye-i Saadet“
Šventojo Ali aprašymas pranašo (pbuh) veido, išlikęs iki šių dienų, puošia mūsų namus kaip gražūs paveikslai.
„Hilye-i Saadeti”, aprašantis pranašo (s.a.v.) fizines savybes, jo veido grožį apibūdina taip:
Mūsų pranašas turėjo tokį gražų veidą, kad jį pamatę žmonės netekdavo žado.
Galva buvo didoka, bet jis buvo labai malonus. Jo veidas nebuvo nei putlus, nei liesas, nei sausas, nei išblyškęs. Skruostai nebuvo nei mėsingi, nei įdubę. Jo veido baltumas pabrėždavo skruostų raudonį. Kai jis prakaitavo, atrodė lyg rožė, padengta rasos lašeliais.
Jo oda buvo šviesi; nei kalkinė balta, nei tamsiai ruda, o kažkas tarpinio – rožinė, švytinti ir skaidri. Nuo jo veido nuolat sklido šviesa. Jis švytėjo kaip saulė, spindėjo kaip mėnulis.
Jo kaktas buvo atviras ir platus. Blakstienos – tankios ir ilgos. Akys – juodos, labai gražios ir didelės. Antakiai – pusmėnulio formos. Tarp antakių buvo tarpas, bet patys antakiai buvo arti vienas kito.
Jo akys buvo natūraliai tamsios. Baltymėlis buvo visiškai baltas, o juodoji dalis – visiškai juoda. Naktį jis matydavo kaip dieną. Dieviškoji meilė kartais sukeldavo jo akyse paraudimą.
Jo dantys žibėjo kaip perlai, balti kaip debesys, šiek tiek reti, bet ne per tankūs, nesusigrūdę. Kalbant iš jo priekinių dantų sklido šviesa, o juokiantis jo palaiminta burna atsiverdavo, skleisdama šviesą tarsi švelnus žaibas.
Jo burna nebuvo nei per didelė, nei per maža. Abi lūpos buvo nepaprastai gražios.
Jos plaukai buvo šiek tiek banguoti, ne šiurkštūs, nei garbanoti, nei visiškai tiesūs, ir patys savaime galėjo pasidalinti į dvi dalis.
Jo kaklas buvo ilgas ir tiesus, tyras kaip sidabras. Kūnas – lieknas ir nepakartojamas.
Jis buvo vidutinio ūgio savo bendruomenėje. Nebuvo nei per žemas, kad atkreiptų į save dėmesį, nei per aukštas, kad išsiskirtų iš minios.
Visagalis Dievas jame sutelkė visą žmogišką grožį.
Tebūnie jam milijonai palaiminimų ir milijonai sveikinimų…
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
