– Ar yra tokių pasakojimų? Jei taip, ar jie patikimi? Kaip juos reikėtų suprasti?
1) Pasakojama, kad Pranašas (s.a.v.) pasakė: „O, Alahai! Jei aš prakeikčiau kokį nors tikintįjį, tai atlygink man už tai, priartindamas jį prie savęs Kijameto dieną.“ (Teigiama, kad tai yra Abu Davudo 4/327; Ahmedo 3/306.)
2) Pasakojama, kad Hz. Omaras pasakė: „Jei kuris nors iš jūsų penktadienį neranda vietos atlikti sujudą, tegul atlieka sujudą už savo brolio nugaros.“ (el-Musannaf, tomas 2, puslapis: 114, leidykla: Mektebatu-r Rušd)
3) Pasakojama, kad Abu Bakras paprašė leidimo pasimatyti su Pranašu ir išgirdo aukštą Aišos balsą. Ji sakė Pranašui: „Priesaikuoju, žinau, kad Ali ir Fatima tau brangesni už mane ir mano tėvą.“ Ji tai pakartojo du ar tris kartus. Abu Bakras įėjo į kambarį ir tarė: „O, tokia ir tokia dukra, daugiau nekelk balso prieš Dievo pasiuntinį (s.a.v.)“. (Heisemi, Mecmeuz Zevaid, t. 9, p. 201-202. Darul Kitabul Arabi, Beirutas, Libanas, Mektebetul Qudsi, Kairas)
Mūsų brangus broli,
Ši žinia, atspindinti vieną iš mūsų mylimo Pranašo (s.a.v.) šeimyninio gyvenimo epizodų, leidžia susidaryti nuomonę apie tai, kaip jis elgėsi su savo žmonomis, ir kartu atskleidžia jo rimtą ir švelnų charakterį.
Čia kalbama apie tokį ginčą, kokį galima pamatyti kiekvienoje šeimoje. Dievo pasiuntinys su brandumu priėmė jaunutės savo žmonos priekaištus, užkirto kelią jos tėvo, Abu Bakro, griežtam elgesiui su ja ir vėliau, pajuokavęs, siekė panaikinti tarp jų susidariusią įtampą.
Abubakro griežtas elgesys su dukra tuo metu, be abejo, buvo jo gilios meilės ir pagarbos pranašui Mahometui (s.a.v.) rezultatas ir rėmėsi jo nerimu, kad Aišė galėjo įskaudinti Dievo pasiuntinį.
Remdamiesi šia informacija, pabandykime atsakyti į klausimus po vieną:
1)
Pasakojama, kad nutiko štai kas:
„O, Dieve! Jei aš kada nors pasakiau kokiam nors tikinčiam žmogui žodį, kuris jį įskaudino ir jam buvo nemalonus, tai prašau, kad tą žodį padarytum jam artumo prie Tavęs priežastimi teismo dieną;“
(tai yra, kad jis būtų paveiktas tuo žodžiu ir priartėtų prie tavęs)
”
(Buhari, Deavat, 34; Muslim, Birr, 88, 89 ir kt.; Darimi, Rikak, 53; Ibn Hanbel, 3/390)
Šis hadisas yra autentiškas.
Tai nereiškia, kad Pranašas (s.a.v.) iš tikrųjų taip skaudino žmones! Jei jis, kaip žmogus, nors kartą ištarė kam nors įžeidžiantį žodį, jis prašė Dievo už tai jam atlyginti gausiais atlygiais. Tai rodo, koks jis buvo taktiškas ir atjautus.
2)
Susijusi hadiso pasakojimo versija
žr. Abdurrezzak, el-Musannef, h.no: 1556; 1557.
Šį hadisą taip pat patikimu šaltiniu perdavė ir Beihaki.
(žr. al-Bayhaqi, as-Sunan al-Kubra, hadiso numeriai: 5629, 5630)
Hanafių, Šafių ir Malikių mokyklų teologai, remdamiesi šiuo hadisu, teigė, kad jeigu maldos metu susidaro spūstis, žmogus gali nusilenkti ant priešais jį stovinčio asmens nugaros, ir jam nereikia prašyti leidimo.
(žr. V. Zuhayli, el-fıkhu’l-İslami, 2/1330)
Nors pagrindinis dalykas atliekant sujudą yra tai, kad kūno dalys, išskyrus kelius, turi liestis prie žemės, ant kurios stovi kojos maldos metu, tačiau, esant reikalui;
– Ant virš galvos apvynioto turbano ar kitokios galvos dangos,
– Ant šiek tiek paaukštintos platformos,
– Dėl vietos trūkumo, priekinėje eilėje besimeldžiančiojo nugarai,
– Ant didelio plokščio akmens patieskite pakankamai storą medvilninę arba vilnonę antklodę, kad nesijaustų žemės kietumas.
Galima atlikti nusilenimą.
Nėra nieko blogo, jei atliekant sujudą (nusilenkimą) atsiremiama į pirštus arba kilimėlį, siekiant apsisaugoti nuo žemės, ant kurios atliekamas sujudas, karščio ar šalčio.
3)
Šį hadisą perdavė Abu Davudas. Tačiau jame neminimi nei Ali, nei Fatima.
(žr. Abu Dawud, Adab, 84, hadiso numeris: 4999)
Šį hadisą taip pat perdavė Ahmedas ibn Hanbelis. Tačiau ten tik…
„Ali tau yra mielesnis už mano tėvą.“
yra tokia išraiška.
(žr. Ibn Hanbel, hadiso numeris: 18421)
Hafiz Hejsemi patvirtino, kad šis pasakojimas yra autentiškas.
(žr. Mecmau’z-Zevaid, 9/ 201-202)
Aisha buvo mylimiausia Pranašo (s.a.v.) žmona.
Dėl savo išlepintumo ji kartais gali pakelti balsą prieš Pranašą (asm). Nes ji tuo metu galvoja, kad kalba su savo mylimu vyru, kurio žino, kad yra jam miela.
Taip pat
„garsumo lygis“
„Aukštas balsas“ turi skirtingus lygius. Net ir labai švelnus „aukštas balsas“ vadinamas „aukštu balsu…“.
Pasakojime, pateiktame Abu Davude, taip pat yra šios frazės:
„Abu Bakras, apimtas pykčio, ketino sumušti savo dukrą. Tačiau Pranašas (s.a.v.) jam sutrukdė. Abu Bakras, vis dar pykčio apimtas, išėjo. Tada Pranašas (s.a.v.) atsigręžė į Aišą ir…“
„Žiūrėk, aš tave apsaugojau nuo to vyro.”
taip jis pasakė.”
Šis paskutinis jo pareiškimas rodo, kad Pranašas (s.a.v.) nebuvo supykęs ant savo žmonos. Taigi, mums tenka pareiga, išgirdus tokius dalykus, nepuoselėti savyje nepagarbos jausmo ir išlaikyti pagarbą.
Prorokas Mahometas (s.a.v.) pasakė Aišai:
„Na, ar matei, kaip aš tave išgelbėjau iš tėvo rankų?”
vietoj to, kad pasakytų,
„Na, matei, kaip aš tave išgelbėjau iš to vyro rankų.”
jo pokštas, nors ir buvo pokštas, tuo pačiu metu ir
„Šventasis Abu Bakras buvo tobulas vyras, pyktis kuriam kilo dėl Dievo ir Jo Pranašo, o tikrosios vyriškumo viršūnės – mylėti tai, ką myli Dievas ir Jo Pranašas, ir nekęsti to, ko nekenčia Dievas ir Jo Pranašas.“
tai yra aforizmas, išreiškiantis ir tiesą.
Su pagarba ir maldomis…
Islamas klausimais ir atsakymais
